Norėčiau, kad truputį pailsėtum
Prie to fontano, kuris puošia aikštę,
Kur tu basa po vandenį jo vaikštai
Ir kojų pirštais užmini monetą.
 
Džiaugies tarytumei maža mergaitė
(Ar šypsos kas dar taip? Nebent tik rytas...).
Ir aš fontano pursluose sulytas,
Bet nesinori mums iš čia išeiti.
 
Praeiviai stebisi: koks sutapimas –
Vaivorykštė virš jų, nors vis dar lyja,
Ir saulė šviečia... Ne, visai nebijom,
Jog esam jaunesni nei buvom gimę.
 
Atrodo, kiek mažai dabar tereikia,
Kad tu (ir aš...) truputį pailsėtum.
....................................................................................
 
Po to išskleistum savo margą skėtį
Ir liktumei po juo,
Kol stovi mūsų laikas...