Jau nespalvoti mano žodžiai –
bespalvis iš dangaus lietus,
ir praeitis šitas dienas užgožia,
o ateitis – kažin ar bus?

Kažin ar bus dar žalias žiogas,
ir vasara žalia ar bus,
ir žiedlapiai svajonių rožės,
ir bičių varvantis medus?

Kažin ar tuo taku ateis kas
prie praeities margos priglust,
tiktai lašės bespalvis laikas,
kai rudenys dažys lapus.

Kai gatvėm basas vėjas vaikščios
ir vis kuždės – dar bus, dar bus...