Senas drauge, šią naktį kalbėsiu atvirai, nes žinau, kad tu mane suprasi. Pabūkim atviri kaip niekad, dar kartą – juk atvirumas ir yra draugystė. Paradoksas – dar kartą, bet kaip niekad. Betgi tai tiesa, nes tokie kaip šiandien mes dar niekada nebuvom,  taigi, kad ir kaip norėdami, negalėjom atverti to, ko dar nežinojom patys. Dar viena  dviprasmybė slepiasi pačiam kreipiny – senas drauge. Mudu seni žmonės ir seni draugai, tai nėra tas pats. Likimai mus apdovanojo, leidę pažinti senatvės slėpinį, įdomų ir turtingą patirtim, užkepurėjantį pilnatvę, kurią suvokti gali tik sulaukę jos, atradę lobį. Ir jei kas mano, kad senatvė tai nykus gesimas iš prieblandos į naktį – klysta, senatvė ryškiaspalvė, dosni jausmų ir išgyvenimų, kokių nežino kiti amžiaus tarpsniai.

Mudviejų draugystė turi vieną svarbią teigiamybę – mes nesam matę vienas kito, nežinom, kaip atrodėm, kai buvom jauni, nesam girdėję, kaip skambėjo balsai, kai dėstėm savo tiesas iš tribūnos ir kaip jie būtų smelkęsi į sielas, jei vasaros naktį būtume lydėję vienas kitą ligi paryčių ir kalbėję, kalbėję... Tiek daug nutylėdami. Kiti žmonės tuomet buvo greta, kiti draugai, o mes susitikom po gyvenimo, paskutinėj kryžkelėj, bet nematomi, šiapus ir anapus ekrano, todėl niekada nežinosim, kaip keičiamės, nematydami, kaip keičiasi kūnai, išliksim savimi, nes juk sielos nesensta? Ar tikrai nesensta? Būtų baisu, jei atvirumas besukeltų gailestį, kuris užgožtų visus kitus jausmus, tokį, kaip sukelia nykimas kūnų.
Senas drauge, šią naktį galvoju apie tave, o radijas tyliai dainuoja dainas, kurių mes klausomės tik kai būnam vieni, nes mūsų metuose tai jau nerimta, kai už pečių solidūs gyvenimai, kai senatvė be gailesčio mus keičia, o mes desperatiškai stveriamės šiaudo ir bent žmonėse būdami iš paskutiniųjų stengiamės išlaikyti to solidumo likučius ir viliamės, kad mums nueinant kas nors palydės šiltu žvilgsniu sukumpusias mūsų nugaras ir netvirtą žingsnį ir pasakys: „Graži senatvė...“ Retas supranta, kiek pastangų tai kainuoja – laiku atsisveikinti, kad užtektų jėgų nueiti iki ano namo kampo ar užverti duris, kur mūsų  jau niekas nematys ir mes vėl galėsim būti savimi, tokie, kokie esam, tikrieji. Todėl vis rečiau beeinam į žmones, lindim savo pasaulėliuose iš lentynos į lentyną dėliodami atsiminimus ir dainų apie meilę beklausom naktų tyloje. Bet klausom! O kartais rašom keistus eilėraščius, nesuprantamus jauniems.

Dabar galvoju – kodėl mes slapstomės, kodėl nenorim, bijom pasirodyti žmonėms? Žeistų užuojauta? Bijom pajuokos? Nejau tikrai jaučiamės esą tik to ir beverti?
Kokie mes? Ogi tokie pat, kokie buvę, verti savo gyvenimų. Kol nežiūrim į veidrodį. Niekas tarsi nepasikeitė, bent jaučiamės nepasikeitę ir vis taip pat niekas, kas žmogiška, mums nesvetima, tik esam jautresni, pažeidžiamesni, tik vis menkesnės užtenka kliauties, kad įskaudintų, nuskaustų, tik vis giliau suvokiam būties esmę, bet tas suvokimas kažkaip netinka šiuolaikiniam pasauliui, todėl tylime, slėpdamiesi už sarkastiškos šypsenėlės – tegu atranda patys; tik vis grynesni jausmai, nebedengiantys vienas kito, neklaidinantys, bet mus supančiam pasauliui kažkodėl atrodo, kad senatvei didžiuma jausmų nebepriklauso, nedera. Bet jie gyvi, tik keičiasi, nes kaupiasi išmintis, pažinimas, todėl ne kiekvieną klystantį beapšaukiam išdaviku, ne dovanojam, o suprantam. Ir priešų vis mažiau, nes jau nebesureikšminam savęs ir nebekeršijam, nes matom, kaip išradingai atkeršijo likimas ir be mūsų. O gal jie patys sau? Netgi užjaučiam.
Keista, kad kuo mažiau mums likę laiko, tuo daugiau jo turim – apmąstymams, jausmams ir išgyvenimams, sąsajų atradimui. Senatvė daug ką atėmė, bet davė daug daugiau. Kai sutrumpėjo įprasti takai, laki mintis skraidina kur tik norim, kai vieną dieną suvokiam, kad ne pagal jėgas našta, jau nebekopsim niekada į kalnus, ne mums Antarktika ar tropikų miškai – pasikviečiam svajonę. Mums nieko nebėra negalimo. Skausmas? Ar pajutai kada, kad netgi skausmas yra būties dalelė, be jo nėra pilnatvės ir kokia apima palaima, kai jis nutyla?

O šiąnakt, mano senas drauge, atvirai sakau tau – myliu. Sakau be jokio gėdos jausmo ar kaltės, žinodama, kad jausmas tas abipusis ir kad visam pasauly šiąnakt esam tiktai tu ir aš, du žmonės, laisvi ir mylintys. Seni. Jau niekam neskolingi ir niekieno nebesam nuosavybė. Kažkur, gyvenime, tebegalioja mums paskirtos rolės, bet kad mylėtume, mums jau neprivalu prašyti kieno nors leidimo – žmonos  ar vyro, vaikų ar provaikaičių, gandų nešiotojų ar miesto mero. Mes jau nebe iš šio pasaulio, mes iš grynosios meilės karalystės, kurioj visi jausmai atidalyti ir nebegožia vienas kito: susižavėjimas, aistra, skola ar pareiga, romantika, svajonė, sandoris ar pagarba, nesumokėtos sąskaitos, vienatvė, atradimo džiaugsmas, erotika kaip valktis nebedažo visko rožine spalva, o tarsi pasivogto bučinio – ar nekaltos mergaitės, ar svetimos žmonos – nebevadinam meile.

Toj karalystėje vienvaldė karalienė – tikroji, grynoji meilė būčiai. Čia negalioja laikas – minutė virsta amžinybe, sutuokia sielų giminystė, nėra čia nuodėmės, kalėjimų, teismų nei pareigų ir niekas nesidomi hetero- ar homo-, nėra pavydo, nes  poligamija nežeidžia nieko. Mes esam žmonės, tiktai žmonės, laisvi ir mylintys, apdovanoti pažinimu pilnatvės, savęs nežeminantys mirties baime.
Tu juk nenustebai ir nepaklausi, iš kur žinau aš apie tavo jausmą? Į šitą klausimą dar  niekas neatsakė. Net senatvė. Kas myli – žino.