Mano mylima drauge, kuri visada viskuo stebisi –
Šiandien mūsų jausmai tartum snaigės nubyra, nubyra...
Danguj tiktai tamsūs beviltiškai mėlyni debesys,
O juose mudu du – pasiklydę tarytumei kirai.
 
Netgi šauksmo širdies negirdėti – jį užgožia vėjas.
Jisai stingdo sparnus, šiaušia plunksnas, neleidžia kvėpuoti.
Ir jau, regis, šalia tu, paliesiu, matau – priartėji,
Bet akimirkos trūksta, pamiršom, kad čia visad gruodis.
 
Ir po to sulediję mes krentam lyg akmenys žemėn –
Dūžta kūnai į gabalus, širdys ledokšniais suskyla.
Mano mylima drauge, matai, koks dangus, kaip aptemę –
Nebegalim gyventi jausmais ir skraidyti lyg kirai.
 
Štai, kodėl tau nereikia stebėtis – pakilę į viršų
Nepajėgiam daugiau jau pakilti, belieka tik kristi...
.........................................................................................................
 
Tačiau verta...
Na, ir kas – kiti pasakys: „Jie pamišę...“
Tu jautei?
Aš jaučiau...
Tai – daugiau nei lytėjimas Kristaus.