Bučiuok į lūpas – begalės metų išvagotam artistui, pakorusiam dramų milijonus ant scenos. Menas tokiam gimti ar tapti. Tegul būna palaiminti tie, kurie gimė kitokie; tegul myli atsakomybę už darbą, kuris neša jiems vaisius. Artistiškas darbas paguoda melagiams, nes jie irgi meluoja – kaskart, kai vaidina, kaskart, kai kalba. Pažink mane visą nuo kaulų gelmės iki siūlo galo, vis tiek nesuprasi, kodėl toks esu. Kiekvienas turi paskirtį ir didžiulį skirtumą tarp skirstymo. Ne veltui motina baiminasi dėl atžalos jos viduje. Pranašumą įgijęs, kiek laiko jį laikysi būdamas bevaisiu melagiu, kuris akimirką linksmina žmones... o ar tau įdomu, kiek linksma man? Esam maniakai šių dienų, plėšdami be saiko kiekvieno asmenybę, kuri turi svarumo poreikiams. Esu, esam ir esat. Pats skundžiuosi, pats darau. Koks asmeniškas melas iš paties lūpų, pykdantis mano savimeilę. Gal dėl to, kad esu žmogus – prieš gimdamas pabučiavęs artistą...