Į skirtingas puses lyg pernykščius lapus
Mudu nuneša eiklūs pavasario vėjai —
Ne šaknytis, žydėt, bet atgult ir supūt.
Jei dar kuriam planus, tai, matyt, išprotėjom.

Viskas liko tenai, bendroje praeity —
Pūdas ašarų druskos žaizdoms pabarstyti.
Kas mes vienas kitam? Išmelsti? Iškeikti?
Viens nuo kito nugremžę tikėjimą, lytį?

Apmaudaujantys taškomės juoda tulžim
Ar tylėdami kremtam iš įsiūčio lūpas.
Rūpi langus užvert ir duris užrakint,
Bet per pamatus vėjai šalti įsisuko.

Tuoj išneš iš namų su žaizdotais glėbiais
Ir be žodžių bus aišku, jog esam beširdžiai.
Tik todėl, kad laiku nepaprašėm atleist,
Tik todėl, kad viens kito audroj neišgirdom.

Rimkit, vėjai, lai aistros liepsningos priblės,
Lai išskaitomos lieka jau žinomos tiesos,
Jog mes teisiam dažniausiai kaltus be kaltės —
Nieks nekaltas, jei kraujas dar vakar atvėso.