Negrok, negrok – man taip tylos dar noris –
Tegul tiesa pamiega nors truputį...
Gal bus lietingas ar saulėtas oras,
Aš paprašau tavęs šalia pabūti.
 
Tiktai minutę, kol dangus suplyšta,
Kol dar žvaigždžių yra, nors jos ir blėsta.
Bijai tamsos? Bet ji juk visada sugrįžta,
Kaip grįžta mano veidas, mūsų miestas,
 
Kaip tie, kurie išėję tau pamojo,
Kaip tie, kurie sapne tau ranką tiesė...
Negrok, prašau... Nejau dabar užgrojus
Tu vėl prikelti nori seną tiesą?
 
Tu nori vėl mylėti nemylėjus?
Prie šalčio prisiglausti, kad sušiltum?
Tiesiog pabūk šalia, be jokio vėjo,
Kaip greitai rytas aušta – jis pakils jau...
.................................................................................................
 
Nubėga basas vėjas į pajūrį
Ir tu kartu – šviesu...
Žinau, tu nekalta.
O, Viešpatie, daugiau mes nieko nebeturim –
Tik meilės pėdsakus ir sąžinės natas...