Į tave aš ėjau tarsi mėnuo į snaudžiančią naktį,
Laukė žvaigždės tyloj ir nekrito į liūdinčią žemę, 
Į tave aš ėjau ir bijojau tavęs vėl netekti,
Tik girdėjau — vanduo mano irstantį lieptą jau semia.
O už kaimo ribų pasiklydo  vėl vienišas vilkas, 
Lyg sapne jis klajojo, iš ilgesio kaukė, 
Į tave aš ėjau tarsi būčiau praėjus pro šalį, 
Geso šviesos languos, migo smilgos palaukėj.
Iš tamsos slėpinių aš išaudžiau tau mėlyną rūbą, 
Juo aprengsiu tave ir sugrįžt pas mane vėl norėsi, 
Kai sapnuosi nakty tu pavasario žiedlapių pūgą
Ir suspaudęs delne man tu ilgesio žiedą turėsi.
.............................................................................

Į tave aš ėjau tarsi mėnuo į snaudžiančią naktį, 
Jau žinojau seniai – susitiks vėl dvi vienišos širdys...