Ant prietemos ir priemiesčių
Nelimpa sarkofagai ir nesirieja
Kaip turėtų sraunios upės.
Mes sutemoj sumirkę, sutemą pardavę
Vienutėj gimdom, liečiamės ir gimstam.

Brandoj pamištam dėl lyčių puikybės
Akim užsidegam mažyčiam uoste
Ir lipšnios pleiskanos prie kūnų limpa
Maldaujam tik savęs, kai mirs – paguosti.

Nešiot ir sunaikinti smėlį sniegu
Balandžiu tik nutūpt ant ovalios krūties.
Sulįst į kišeninį nieką ir tik – ir tak - -
Rodyklėm stot ir eit.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Nenoriu nieko – nei dainos, nei karo
Tik gal žibutės iš delno sustėrusio
Gal tiesos ir sunkaus cigaro
To žmogaus prieš akis užsivėrusio.