Vincui Mykolaičiui-Putinui

Per spygliais nubarstytą taką
kvapniam Kačerginės šile
iš toli, iš anapus
sugrįžta
disonansais paženklintas
laikas,
nenuspėjama vergo
dalia,
prometėjiškas ryžtas,
buvimo pilnatvė
ir jaukiai prisėda
šalia.

Paslapčiom nusišypso
Aušrakalnio kačpėdėlės,
Eglė Žilvinui
paskutinįkart
pamojuoja ranka.
Tarsi vizija sualsuoja
viešo kelio
Rūpintojėlis
ir gegužio žolynų
malda...

Pamažu vakarėja
Į saulėlydį svyra
pavargus diena.
O prieš mus –
paslaptingas
kūrėjo
grįžimas
ne šešėliu –
nerimstančios dvasios
užaugint žodžiu.


Sugrįžimas.

Prisiglaudimas.

Prie akių ir širdžių!