Dainuojanti,
ošianti, mirguliuojanti,
kvepianti pieva –
minkštas kilimas
kojoms,
spalvingas paveikslas
akims,
šventas balzamas
pavargusiai sielai...

Prisiglausiu, sakau,
lyg bitė prie žiedo,
atsigersiu
gerumo nektaro...
Ir pajusiu,
kaip dvasioje –
tarsi tėviškės prieangy –
kažkas laukiantis
man palaimos duris
atidaro...

Vėl pareisiu.
Lyg išėjus nebūčiau!

Taip kartojasi mintyse
sugrįžimo stebuklas...