Aš padovanosiu tau gėlę, nors ir nemėgsti žiedų. Padovanosiu dar nepražydusią, lauksiu tavo gyvybės žaižaravimo delnuose, spygliuota viela aptversiu tavo atvirumą, tavo jausmų karalystę, sutrupintą ir sugrupuotą kristalų centre, glaudžiu prie rūškano veido šaltą ranką, dalinu tą šiaudinį jausmą į trumpas sudžiūvusios žolės liekanas ir leidžiu tau traukti, nesakysiu, ką reiškia trumpiausias, bet jo ir neleisiu ištraukti. Dainuosiu lopšinę prie vaikiško lopšio, šalia jo ant čiužinio paguldysiu tave. Pabelsk į medį tris kartus, kad taip daugiau neįvyktų. Ir miegok, miegok kitaip nei miegojai, sapnuok saliutus per naujus metus, sapnuok tuntus paukščių, lekiančių virš sausų kamienų, sapnuok plaktuką, gulintį prie tėčio dirbtuvių, o aš sūpuosiu tuščią lopšį šalia tavęs. Tavo miegas toks gražus, toks kuklus, sukurtas ne aplinkos, jis yra asmeniškai tavo, čia tau nereikia meluoti ir nereikia slėptis, čia esi tu, mažas drugys, užsklendęs savo grožį ilgu ir nepermatomu atsitiktinumų kuriamu šydu. Miegok tyliai ir leisk savo sparnų spalvoms paliesti kiekvieną tau artimą dalyką tarp gyvenimo.