Šulinys apleistas
buvusiam kieme,
toks pajuodęs, keistas
ir vanduo jame.

Svirtis vienakojė
jau nesugirgždės...
Sužibėjus toly
vakaro žvaigždė
leidžiasi virš šilo,
supas vandeny...
Apsidžiaugia tyliai
senas šulinys.

Kad lig balto ryto
jo liūdnoj aky
virpuliuos įkritus
žiežirba skaisti...