Naktis. Nebesimiega. Geriausias laikas – ramybė.
Seno žmogaus mintys, bėgančios prabėgančios atsiminimais tarsi vandens paviršiumi ir tiktai kartais, tik akimirksniui kažkas nušvinta ryškiai ryškiai iš gelmės, lyg būtų čia, dabar, ir vėlei dingsta,  jau negrįžtamai.
Mirtis. Riba, kai žemiškoji patirtis jau išgyventa, jau vìsa praeity. Kiekvienam kìta, sava.
Nebeatsimenu, kada nė kur tai buvo, tik išliko vaizdas.
Vasaros pavakarė. Esu iškviesta pas senuką ligonį, kažkur tipiškam lietuviškam kaime. Ir  troba tipiškai lietuviška, tokių jau ir tada buvo reta net gūdžiausiam kaime – joje viskas iki menkiausios smulkmenos reikalinga ir nėra nieko daugiau.
Kai ligonis apžiūrėtas, išrašyti receptai, viskas aptarta, šeimininkė pasiūlo nusiplauti rankas. Greta praustuvo rankšluostinėj kabo namų audimo rankšluostis, puoštas rankų darbo nėriniais. Naujutėlaitis, toks gražus, kad man nedrąsu naudotis, bet šeimininkė taip nuoširdžiai sako:
– Šluostykis, šluostykis, juk tai svečiui, – ir man taip gera būti tuo svečiu. Ir rankšluostinė dailaus darbo – neišdrįstu paklausti, ar paties gaspadoriaus daryta.
Atsisveikinusi išeinu į kiemą, šeimininkė pasiveja mane nešina kėde iš gerojo kambario, stato ją prie verandos laiptelių, kviečia sėstis ir nuoširdžiai atsiprašinėja, kad teks lukterėti, sugedo mašina, vyras negali manęs  parvežti. Ramina gal ne tiek mane, kiek save, tikindama, kad štai tuoj tuoj suremontuos ir viskas bus gerai, bet balsas išduoda, kad pati nelabai tuo tiki. Užjausdama moteriškę nusišypsau – niekur nebeskubu, tai paskutinis šios dienos iškvietimas ir, palikusi puošniąją kėdę vienišą, nueinu ir atsisėdu ant suklypusio suolelio prie namo, tarp sužydusių kosmėjų.
Šeimininkė nudžiunga, nusiskubina į priebutį, pasigirsta kibirų skambčiojimas, kažkas pilama, netrukus moteriškė vos ne tekina nuneša du pilnus kibirus į tvartą ir ten nutyla kiaulių žviegimas. Nugyventas, o gal tik į prasto gaspadoriaus rankas pakliuvęs, nebenusakomos spalvos kolūkio sunkvežimis stovi prie vartų pražiodintais nasrais, šeimininko nematyti, tik atsklinda keiksmai – taip ir matau, kaip beskubant nesiseka darbas, o gal nusidaužo krumplius.
Ant dviračio rankenų užsikabinusi bidonus šeimininkė išskuba į ganyklą.
Kosmėjos, mano vaikystės gėlės – baltos, rožinės, tamsiai raudonos. Pastarųjų mažiausiai – ir čia, ir mano atminime, vaikystės daržely. Nors aš kruopščiai, atrodo, surinkdavau visas jų, tų tamsiųjų, sėklas, bet jų kažkodėl vis tiek ir kitą metą žydėdavo mažiausiai.
Iš trobos pasigirsta prislopintas kostelėjimas, sunkus atsidūsėjimas. Išgirstu, esu pratusi išgirsti. Grįžtu prie senuko. Tylim. Lyg buvau besakanti kažką paguodžiančio, bet jis prabyla pirmas ir pajuntu, kad tai ne aš jį, o jis mane ramina.
– Nereikėjo tavęs, daktarėle, bevarginti, man jau nėra pagalbos, žmogus supranta, kada ateina paskutinioji. Ir mano vaikai supranta, tik bijo ir tarsi maži nori pasislėpti už tavo nugaros.
Patylim.
– O žinai, – sako, – aš mirštu antrą kartą, vaikystėje miriau nuo difterijos.
Nebuvę baisu, tik labai norėjęs, kad gerklės nebeskaudėtų. Paskui, kai jau gijęs ir gerklės nebeskaudėję, atsikėlęs ir išėjęs į lietų, šis ir nuplovęs visą ligą. Motina labai barusi, o jis klausęsis tylėdamas ir galvojęs, kad, jei būtų numiręs, būtų likęs nepamatęs to lietaus. Ir nebegirdėjęs motinos balso. Daug ko būtų nebepamatęs, gero ir blogo. Nuo tada labai branginęs gyvenimą ir tik vieną kartą tepasakęs: „Geriau jau būčiau mažas numiręs!“ Sibire, kai, atrodė, kad blogiau jau negali būti. Bet ir tada jautęs, kad jei kokiu stebuklu išliks, dar sužinos tokių dalykų, kokių nė nenumano esant. O štai dabar jau žino, kad yra patyręs viską. Ne, ne viską, tik tai, kas jam buvę skirta. Kažkaip supratęs, kad nebeturi ką čia veikti. Gana, nebesvarbu. Senuko veidas giedras, ramus.
Kieme suburzgė mašina, sušneko šeimininkė. Atsisveikindamas senukas dar pertarė:
– Nesigraužk, mano ligai vaistų nėra ir nuo mirties dar niekas neišsipirko, jokiom tabletėm jos neapgausi. Ne tu taip pasaulį surėdei.
Išėjau į kiemą. Tirštėjo prieblanda, atvėso, jautėsi drėgmė ir turbūt nuo jos oras pasidarė toks skambus, grynas. Tamsiųjų kosmėjų žiedų nebeįžiūrėjau, tarsi jų nebūtų. Pro pravertas tvarto duris jaukiai kriuksėdamas išturseno paršelis, baltas baltas prieblandoje, ir ėmė knaisioti žolyną, knysle vis pastumdamas ne vietoj numestą balkelį, tarsi norėdamas nukelti pažinimo ribą vis toliau, toliau. Šyptelėjau iš keisto savo sugretinimo. Kai tuo senu kolūkio kledaru išbildėję iš kiemo netrukus sukom į vieškelį, mačiau, kaip mūsų sukeltos dulkės niekur nesisklaidydamos tuoj pat sėdo atgal ant keliuko, kuriuo netrukus ateis mirtis ir tik tada senukas bus teisus – bus patyręs visa, kas jam skirta.