Toli, toli nuskriejo mano laivas,
Nė Viesulas prišaukti jo negali.

Negrįš, negrįš pas man Jaunystės dienos –
Jos lėks lyg greitaeigiai traukiniai.

Atneš, atneš žinutę Šiaurės vėjai
Nuo pasiklydusių Minčių.

Ir staugs, raudos Širdis krūtinėje,
Maldaus pražilusio Gyvenimo,

Kad suptų, suptų surūdijusias sūpynes
Ant Praeities aukštų kalnų.

Lašės, lašės ant smilgų Žvaigždės,
Medum patepdamos gilias žaizdas.

Skaičiuos, skaičiuos Mėnuo nueinančius metus,
Sukviesdamas pasenusias Viltis.

Tik kaip, tik kaip ramiai numirti,
Kaip neraudot jaunų dienų?

Kaip grįžt į ten, iš kur atėjus,
Kaip leist Jaunystei pasivyt mane?

Tolyn, tolyn nuskriejo mano laivas,
Nė Viesulas prišaukti jo negali.

Negrįš, negrįš pas man Jaunystės dienos...