Upelio plukės
Jie susitinka metuose tik kartą,
Kada balandis atveria vartus
Ir plukėm nuberia pakrantes,
Papuošdamas srauniuosius upelius.
Neramūs vandenys baltuolėm moja:
– Gražuolės, plaukime kartu!
Jūs tokios drovios, visą laiką stovit,
Nedrįsdamos palikt krantų.
Galbūt nuplauktų, tik jų dalia kita —
Mažom žvaigždelėm žemėje spindėti,
Kol ji dar po žiemos įmirkusi, šalta,
Kol dar anksti net drebulei šlamėti.
Jų taip gausu, sakytum – tai žolė,
Pirmoji už kitas prabudusi, pražydusi,
O man miela, skaisti šlaitų gėlė,
Iš tolimos vaikystės darkart sugrįžusi.
.........................................................
Eini miško taku, šypsos gėlytės baltos,
Žibuoklių lopinėlis, toliau – geltonos plukės.
Kaip nesidžiaugt, kai bunda švelnios spalvos,
Kai vėjy žirginėliai aukštai lazdyne supas.