Pasiimk mane, brolau, į dangų, kur tu nešioji lietų.
Ant sparnų uždeki žvakę, broli, kad galėčiau sekti tavo pėdom.
Nusibausk save tik už puikybę, nes nieko ten daugiau nėra.
Per sapną glostyk tėvo galvą, kad savo kvapą dar pajaustum.
Pasiimk mane, brolau, į dangų, dovanok ten saulės spindulius ant rankų.
Jais dalintis tik iš tavęs galėčiau, nes daugiau būtybių ten nėra.
Seną gluosnį tu žaibais paliesk, pasiimk iš jo stiprybę,
Tos, kurios pritrūko tau...
Pasiimk mane, brolau, į dangų, man aprodyk labirintus, 
Kur aukščiausio kalno pakrašty slepiasi spyglių viršūnės – bado pėdas man naktim.