Tas, kas stiebias aukštyn, nuolat stebi žvaigždes,
O kas kilpomis riečiasi, regi tik uodegas.
Kaip ištverti būty — nei paskęst, nei sudegt?
Gal pasauliui nedraugiškam meilės nerodyti?

Gal išaštrinti iltis, augintis nagus,
Gal nuodinga tulžim turi liaukos kupėti?
Kas užminga šalia, lai rytoj nenubus
Ir šiukštu lai neužima vietos saulėtos.

Keista — stvarstęsi blizgią gerovę glėbiais,
Aukso grotom, tvorom ir sargyba riboti,
O kas turi tik meilę, užmiega ramiai —
Tas net požemiuos sugeba saulę sapnuoti.