Jau tyliai vakaras į žemę nusileido,
           apsunkęs nuo pavasario svaigių kvapų,
o jo šešėliuose pranyko Tavo veidas –
           kažkur pasislėpė – aš jo neberandu.

Dar vakar švietęs ir visur lydėjęs,
           ramybę teikęs savo artumoj –
staiga pranyko, kaip pakilus vėjui
           pranyksta rūkas vakaro žaroj...

Ir vėl vienatvėj savo užrakintas
           ilgiuos aš Tavo veido spindinčio šviesaus,
tarytum  kelrodės žvaigždės ar to žibinto,
           neleidžiančio nuklysti nuo tiesaus

takelio –  tik Tau žinot, kodėl man leidi
           keliaut vienam per sutemas nakties –
galbūt, kad dar labiau ilgėčiaus Tavo veido
           ir jo ieškočiau iš visos širdies...