Į nuosavybę neįspraustas
Tas mano Aš
ne man vienam priklauso,
ir nesvarbu –
esi tu moteris ar vyras.
Įsižiūrėki į save
ir bent šiek tik jį ten... matysi.
Nerodysiu pirštu,
kokiais peizažais mes sutapom –
gal tuo skausmu, kuris ateina į krūtinę
audroje nulūžus medžiui,
gal nuotaika gera,
pamačius, kaip iš žiedo
bitė kopia medų,
gal atmintim atgijusia, kad kažkada
ir aš laikiau ant rankų augančias dukras.
Paglostę barzdą, sakė:
– Tėte, bado...
Toli – giliai, giliai – toli
po žmogų kaip pasaulį išbarstytas
tas nenusavintas,
į nuosavybę neįspraustas Aš,
kad ir dabar štai pamanau,
jog ir eilėraštis šis parašytas,
sutarus su kažkuo
į vieną (gal net tapatybę?)
susieiti savyje...