Penkios sopulio raudos
* * *
Ir ko tos dienos
taip migla apkrito?
Pilka spalva
nuo ryto ik ryto!
Trini akis,
geri lašus
ir akinius mazgoji,
bet jokios
procedūros
buvusios „regyklos“
neatstoja...
* * *
Kažkas
„klausyklos“ dureles
užstūmė.
Užrišo „šniūreliu“
ar spyną
pakabino...
Tokia tyla,
tokia šventa
ramybė,
kad negirdi
net nuosavos
širdies beldimo...
* * *
Žinau,
kurioj skrynelėj
buvo užrakinta
„mąstykla“.
Tiktai kažkur
nusimetė raktelis.
Kuičiuosi,
ieškau,
dar surast viliuos,
nes be „mąstyklos“
visai neįgali
jaučiuosi.
* * *
Prasiskirsto
„kramtyklos“
gyventojai.
Neatlaiko
vargingos buities
ir kažkur
emigruoja.
Lauk nelaukus,
viliok neviliojus –
nei tau pinigą
siunčia,
nei atgal
parvažiuoja...
O „ateiviams“
priglausti
centukų mažoka...
Taigi nieko kietesnio
„kramtyklon“
nedėkit.
* * *
Lūpos
dar žiojasi
žodžiui.
o tas užsispyrė:
nė krust!
Dieve Dieve, –
gal tik pasirodė,
kad amžius
užvėrė
sakyklos
vartus?!