Lašnoja gyvybe.
Rytuose — dar avietinis brėkšmas,
O paukščiai lyg turguje būsimą porą sau dera.
Savęs jau atimt negali,
Nebent dieną džiaugsmo pridėti,
Kad būtų be bado, be maro, be karo.
Gali apsispręst,
Kas esi tu manoj būtyje,
Atsiminsiu — ar pliusas, ar minusas,
Prakeiksiu ar nuoširdžiai melsiuos už tavo gerovę.
Galėtume čiaukšti kaip paukščiai
Be aukso, be švino,
Galėtume sklęsti
Viens kito lizdų nesugriovę.
Sapnai gyvastingi lašnojant avietiniam brėkšmui,
Tad viltys sudygo rasotais daigais iš panuovalio.
Tyli.
Tai tik paukščiai jausmų suturėt negalėdami rėkia,
O aš nežinau, prie ko stoviu šalia —
Prie plėšrūno ar brolio?
Istorijos visos prasideda Kainu ir Abeliu,
Kai kraujyje dažo rašytojai plunksnas
Ir nulupa odą, pergamentą kad pagamintų.
Avietinis brėkšmas po lyjančiu rytmečiu blunka
Ir žlega garsiau už klegėjimą paukščių 
Užtaisomi ginklai.