Aš bučiuoju tavo baltą veidą,
Bučiniu, kurį jauti paskutinsyk –
Mano, o gal tavo buvę klaidos...
Ne, nereikia, jų jau netaisyk.
 
Netaisyk, nereikia, jas pamiršim,
Lyg liūdnas vaikystės minutes.
Lūpos skruosto slysteli paviršium,
Kaip ir žvilgsnis; „Viskas jau, užteks...“
 
Mudviem juk užteks dangaus mėlynės,
Miško, pievų, klonių žalumos...
Kartais dienos būna paskutinės,
Kai viduj pritrūkstam šilumos.
 
Na, ir kas, kad saulė ryškiai šviečia,
Naktimis rusena vėl laužai.
Tu kažką, gal aš kažką išmėčiau
Ir beliko šilumos mažai.
 
Nesvarbu, vis tiek mes tai pamiršim,
Lyg pamiršta praeitį vaikai.
...........................................................................
 
Epuše suvirpa tavo pirštai,
Jais mane už rankos dar laikai...