Į amžinus namus
Gal ne vieną viziją aš dar regėsiu,
vis klajodamas saulėlydžių gaisais,
gal šviesa, tarp vakaro delnų išblėsus,
su visai iš mano žemės neišeis?
Dar plevena čia žaltvykslės mano žodžių,
dar šešėliu paukščio kris ant rankų man naktis,
dar kerai iš pasakos slaptingo grožio
į manus sapnus iš praeities atklys.
Rytas vėl nubus gražus kaip vėjo pasaka,
ir mane diena nežinomais keliais išves,
eisiu, eisiu ten, kur saulė pateka,
beieškodamas karalių pėdų ir tavęs.
Ir galbūt šitoj kelionėj nieko nesuradęs –
tik saulėtekius, saulėlydžius vaiskius,
ir iš nuostabos netekęs žado
grįšiu vėl į amžinus namus.