Tartum dainą pavasario vėjo,
Lyg voratinklio tinklą neriu,
Iš raidžių į eiliuką sudėjau...
Iš svajonių, minčių, bučinių

Rytmetinės rasos lašą mažą,
Kur manąsias akis atspindės,
Jau žolė prasikaldama šnara,
Prikelta vieversėlio giesmės.

Upeliukas per nugarą bėga
ir kutena ligi pat kulnų,
Danguje žvaigždės niekad nemiega,
Tyliai šnabžda: – Aš jau ateinu...

Bangos supa, svaigina, liūliuoja,
Kaip giesmė, lyg versmė iš gelmių,
Virpesiai visą kūną sūpuoja
Su daugybe mažyčių žaibų.

Ir iš lėto pakyla lyg rūkas,
Debesėlio glėby – pataluos...
Iš minčių, iš raidžių šis eiliukas,
Per miškus, per marias nušuoliuos.