Seniai jau žinai,
kuo kvepia viltis,
ką nemigo naktį
kužda žvaigždė,
kokia daugiabalsė
gali būti tyla,
kaip gaivalingai
prapliumpa
nerimo liūtys...
Rodosi, jau išragauti
svajų šuliniai,
išvaikščiotos
atradimų ir ilgesio
pievos...
Bet visa kasdien
vis iš naujo
ir vėl iš pradžių!
Vis ridena kažkas
tą užburtąją karuselę –
nerimas, ilgesys,
nepatirto geidimas,
dvasios alkis,
skaudulys,
atleidimas...
Ir noras
įprasmint save
mintimis,
nuo kurių
artimajam
dvasia atsigautų...

Šitaip tiesiasi
mylinčio,
ieškančio,
kuriančio
kelias!..