Nesu paukštis ir suptis nemoku
Ant rytinės žilvičio šakos,
Kai gelsvi pumpurėliai susprogę,
Rodos, ims ir balsu užgiedos.
 
Jų švelnumui žodžių nerasiu,
Kaip ir kvapui pajust, koks gaivus!
Žilvitėlis pražydo pirmasis,
Net pamiršęs išleisti lapus.
 
Aš sustoju, žiūriu ir stebiuosi
Gamtos stebuklinga kaita,
Viską noris apglėbti, paliesti
Akimis, širdimi ir ranka.
 
Dangaus mėlis, toks saulėtas rytas,
Skamba oras nuo paukščio dainos,
Žvelgiu — supas, svajonė jau supas
Ant liaunutės žilvičio šakos.
 
...........................................
Nesu paukštis ir suptis nemoku
Ant rytinės žilvičio šakos,
Tik širdis, jei galėtų — iššoktų,
Paviliota  dangaus žydrumos.