Žinau tikrai – tai buvo pavasaris, vienas iš daugybės vaikystės pavasarių, bet toks tik vienas, nepasikartojęs.
Mama manęs nepažadino į mokyklą, taip ji padarydavo gana dažnai, ypač jei būdavo blogi orai. Jei kas stebėdavosi, sakydavo, jog svarbiau, kad išlikčiau gyva, nors ir nemokyta. Atsibudau tik kai nutilo namas, visi išsivaikščiojo, net babūnės „Zingeris“ necaksėjo. Atsikėliau, apsirengiau ir nė nesipraususi, nepusryčiavusi išėjau į lauką. Batai iš vakar buvo šlapi, pamiršau pasidžiauti, tai ir nubridau viduriu kelio per purvynus nesisaugodama iki buomo pakapėj, kur tą ankstyvą rytą jau stovėjo brikelėn pakinkytas kūdas kolūkinis arkliokas ir žiūrėjo į mane liūdnom akim. Paglosčiau priėjusi jo snukį, bet jam buvo vis tiek, jis nė nekilstelėjo galvos – buvo beviltiškai vienišas ir nieko nebesitikėjo, matyt, žinojo, kad aš jam niekuo negaliu padėti.
Ir aš pasijutau beviltiškai vieniša, nubridau iki pelkės, kuri susitvenkdavo  kiekvieną pavasarį per didįjį polaidį Rupšaičių daržo gale, o stojus šilumai jos nelikdavo, išdžiūdavo, dugnas suskeldėdavo, prasikaldavo vos keli skurdūs kuokštai žolių ir tik vėlų rudenį vėl prilydavo vandens – mėšluoto, žaliai rudo, dvokiančio. Tai nuo arklių, rišamų prie buomo, mėšlo ir nuo tos krūvos užtvartėj, plaunamos lietaus.
Virš pelkės buvo palinkęs gluosnis – senas, storas, didesnė jo kamieno dalis gulėjo horizontaliai, bemaž liesdama vandenį, ir tik viršūnė staigiai kilo aukštyn, paskleisdama tankią šakelių vėduoklę, užklojančią didžiąją pelkės dalį.
Nuėjau ta nuožulniąja kamieno dalim, atsisėdau, atsiremdama į viršūnės linkį, ir sustingau, tarsi susiliejau su aplinka, mačiau viską, pati būdama nematoma, virtusi jos dalimi. Dar kai kur bolavo sniego, bet jis jau nedžiugino –  purvinas, nykstantis, dar diena kita ir jo neliks. Rytas nė nesirengė daugiau švisti, tirštas rūkas nė nežadėjo sklaidytis, tik baudėsi į dulksną, nuo gluosnio šakelių krito reti, sunkūs lašai, sukeldami smulkius ratilus pelkės paviršiuje ir toj vietoj vanduo pakeisdavo spalvą, iš pilkai žalio pasidarydavo rudas; gluosnio atspindys buvo juodas. Užvertusi galvą įsižiūrėjau į šakų raizgalynę, dangaus beveik nesimatė ir jis atrodė taip pat juodas, tik truputį šviesesnis. Netikėtai pamačiau, kad plonosios šakelės ne juodos, o gelsvai rausvai žalios, pumpurai subrinkę ir daugelis jau susprogę, jauste pajaučiau, kaip jie sproginėja, kaip kalasi „katinėliai“, dar tik būsimi. Gluosnio jie ne tokie puošnūs, kaip karklo, bet savaip gražūs, tik reikia įsižiūrėti. Kažkas suvirpėjo many, įsivaizdavus, kaip galbūt jau rytoj, kai išsigiedrys, visi pamatys, kas šį murziną, tamsų rytą nutikę gamtoj – ko niekas nematė, tik aš viena.
Staiga atskrido pulkelis žvirblių, sukrito čerkšdami, kažko pešdamiesi į šiaudus arkliokui po nosimi, šis tarsi nubudo ir giliai, žmogiškai atsidūsėjo, iš šnervių kvėpteldamas baltus garus. Užsimerkiau, pasinėriau į laiko tėkmę. Lašai tankėjo, tankėjo, įsilijo, oras prisipildė lašų muzikos, šnarėjimo, mano plonas paltelis darėsi sunkus ir nebešildė, bet keltis nenorėjau, tūnojau tame pusiaumiegy, kol ėmė krėsti šaltis. Padvelkė vėjas, nupurtė nuo šakų lašus, sudrumstė visą pelkės paviršių, prie kaimynų šulinio sugirgždėjo svirtis, pasigirdo žmonių balsai. Tada jau kėliausi, nubridau per purvynus namo, nusinešdama tą pavasario rytmetį, vaizdus, spalvas, kvapus, arklioko atodūsį ir šviesos, šilumos ilgesį.
Virtuvėj nusimečiau šlapius batus, drabužius. Mamos anksti kurta ugnelė jau buvo išblėsusi, tai basom nušlepsėjau į lovą, susitempiau ant savęs ką radusi tinkamą, bet sušilti negalėjau, dar negreit užmigau sunkiu miegu, o kai pakilau iš ligos, jau viskas žaliavo, žydėjo, klestėjo.
Daug kartų gyvenime atsimenu tą rytą ir suabejoju, ar tikrai jis buvo, ar tai tik sergančio vaiko vaizduotės pieštas paveikslas? Visa tai išnyko negrįžtamai – vaizdai, garsai, kvapai. Bent jau iš mano gyvenimo.
Išeinu į balkoną – Vilniuj, Šiaurės miestely, tykiai, pavasariškai lyja. Lyja ant senų, tarp naujų statinių pasimetusių buvusių kareivinių namų, ant grindinio. Miestas dar miega. Netoliese, gretima gatve, prariaumoja vilkikas. Netrukus daugybė garsų susilies į vientisą miesto gaudesį, tik ar jame išgirsiu pavasarį?