Vos tiktai sparnu paliečia
baltas angelas, atskridęs vėl nakčia,
pajunti, tave jau kviečia
eit į nežinią iš čia.

Kas, sakyk, tave taip šaukia
su tokia nežemiška jėga,
gena angelas tave palauke
ar kokia nežinoma liga?

Kas, sakyk, stabus tavuosius vartė,
tavo dvasią vertė atgailaut
ir į kokią juodą žemės kertę
bloškė tavo būtį pagaliau?

Kas sudaužė krištolinius tiltus,
vedusius saulėton ateitin,
ir kad amžiams tu nutiltum,
surakino lūpas nebūtim?

Kas, ar, angele, tu kaltas,
kad būtis tokia trapi? –
Juodos avys, lankos baltos, –
lūpom angelo kalbi.