Nieks netikėjo – į žemę prikrito
saulių, mėnulių ir netgi žvaigždžių,
ugnys paklaikusios meteoritų
padegė kūnus ir sielas kartu.

Pelenas, plėnys, net liepsnos ir anglys
rangosi, šnypščia, vyniojas žalčiais,
Eglei – karūną, Žilvinui – dangų,
Drebulei – kaltę, –  skanduoja plačiai.

Pasakos, mitai ir sakmės, legendos
slysta nuo lūpų ir randas naujai,
epą, didingą, ne vieną gal – šimtą,
rašo gyvybė, mirtis ir dievai.

Ką vėl prikėlė, į kapą ką trenkė,
kas vėl nuo skliauto atžengia didus? –
Tūkstančiai sielų ir tūkstančiai rankų
vėlei atkėlė į saulę vartus.

Kas tarsi dūmas nuo vėjo sutirpo,
kas vėl atgijo nuo lašo lietaus,
kas stojos šičia kaip ąžuolas tvirtas,
to nei dangus, nei dievai nenubaus.

Kas kad ir krinta it lapai pašalus,
kyla ir vėl dabarties milžinai,
daigas gyvybės pavasarį kelias,
ne, nesibaigs ši drama, ar žinai?