Sunkus, slidus
ir klastingas
tas Sizifo akmuo...
Vis į kalną, į kalną,
sukaupus
kūno ir valios jėgas,
iki skausmo
įrėmus rankas...
Tirpsta pirštai,
raumenis gniaužo
mėšlungis.
Nuo įtampos —
ratilai akyse.
Alsavimo ritmas
apsunko...
Atsikvėpt nevalia,
nes išsprūs
tas prakeiktas akmuo!
O tada —
ar atrasi jėgų
žygiui vėl iš pradžių,
nuo šaltos, nesvetingos
pakalnės!?

Bet akiraty — 
vis dar viliojantis
su ritamu akmeniu
sunkiai įveikiamas
gyvenimo
kalnas...