Kelionė į amžinybę...

Jau iškeliaut atėjo laikas –
Palikt namus, gėlynus...
Tik verkti nedera, nereikia,
Visų juk toks likimas...

Man aiškina vaikai geri –
Ir ima daiktus krauti...
Juk užauginti keturi –
Turiu jais pasikliauti...

Dukrelė kalbina... Sūnus...
Ten aš laiminga būsiu...
Juk ir išskalbs, ir virs pietus,
O čia viena pražūsiu...

Atgal takelio nebebus...
Nors ne viena keliausiu,–
Juk artimųjų meilė sups,
Jų rūpestį aš jausiu...

Todėl neklauskite manęs,
Kur nuves tas kelias...
Deda metai grandines,
Viskas Dievo valioj...

Taip iš lėto vis artyn
Irsiuosi prie tikslo...
Ir atkeliausiu nebūtin,
Kur stebuklai vyksta...
Aneliukė