Aš be galo gerai išmanau savo liūdesio prasmę,
Tik kaskart vis sunkiau galvoje surikiuoju mintis.
Informacijos daug, bet bandau atsirinkti tik esmę,
Nes žinau, kad už posūkio dingo vilties traukinys.

Aš iš jo išlipau, pasiryžus iš naujo pakilti,
Bet džiaugsmus ir svajas – netyčia kupė palikau.
Lūpos džiūsta ir tyli, širdis vis dar trokšta prabilti,
Pasakyti žodžius reikalingus tik man, bet ne tau.

Kas iš to, jei skambėtų šiandieną beverčiai, beprasmiai
Žodžiai, paukščiais pavirtę, kurie nebeturi sparnų...
Negaliu praeities prisišaukt, to, kas buvo, surasti,
O rytojus – miglotas. Į jį be tavęs aš einu.