Upė
Patinka man žiūrėt, kaip teka upė
ir kaip nerimsta, skuba jūron išsiliet...
Tas jos tekėjimas, kaip meilė – nenuspėjamas –
ji moko ir mane – mylėt.
Patinka man žiūrėt, kaip teka upė
ir kaip vaga ji kantriai veržiasi tekėt...
Tekėjimas jos gyvas, kaip tikėjimas –
ji moko ir mane – tikėt.
Patinka man žiūrėt, kaip teka upė
ir kaip nuolankiai gali dangų atspindėt...
Tam jos tekėjime – dangum pasitikėjimas –
ji moko ir mane – pasitikėt.
Patinka man žiūrėt, kaip teka upė
ir kaip žaismingai moka saulėj suspindėt...
Džiaugsmingu saulės tako šokinėjimu
ji moko džiaugtis ir – nebeliūdėt.
Patinka man žiūrėt, kaip teka upė
ir kaip nurimus gali niekur neskubėt...
Tas jos tekėjimas – dangaus ramybės kupinas –
ir aš norėčiau taip, kaip ji – tekėt.