Koks pavasaris keistas:
Tai giedra, tai lyja...
Ir rodos,
Kad kažkas čia ne taip –
Tavo žodžiai tarytum pakibę
Viršum medžių viršūnių,
Kurias dar rytais gniaužia gruodas
Ir po saule,
Kuri man vidurdienį primena bigę.
 
Kažko trūksta.
Sakyk –
Tu tikrai iškalbėjai man viską?
Ar dar liko minčių,
Kurios kartais įklimpsta į molį?
Aš matau –
Tavo naktys nemiega...
Ir tu lyg pablyškus.
Būna,
Šmurkšteli tartum driežiukas į plyšį, į olą...
 
Bet gal rodos...
Pavasaris kaltas:
Tai giedra, tai lyja,
Kitą sykį sunku netgi man atsikėlus prabusti.
.......................................................................................................
 
Iš tiesų, tai nereikia tylėti –
Nebent savęs bijom.
O gal žiemos tau būtų geriau,
Kada viską užpusto?..