Jis būties rebusus lyg riešutus gliaudo
tarsi senas abvero agentas,
ir ant šiaudo veria svetimas nuodėmes,   
o po paskutinio skambučio nusičiaudo.
Iš tribūnos jam sako į sveikatą
žodžiais, kurie į žodynus netelpa,
o jis tik pasitaiso kaklaraiščio mazgą
ar kilpą, nusišluosto blizgantį batą,
ir nekreipdamas dėmesio
ką aukštuomenės damos rezga,
tylėdamas geria mėtų arbatą.