Lieka mano tyla, tavo atodūsis, mūsų užuojauta

(Skiriu apviltiems angelams)

Kažkas vis dar ritinėjasi ant stalo. Mintys pirmyn – atgal, pirmyn – atgal. Sunku mąstyti. Viskas sukelia dusulį. Nenoriu, daugiau nenoriu jos turėti savo rankose, daugiau nenoriu to skaityti. Tai reikia paslėpti. Gerai paslėpti, o gal kaip tik paviešinti, kad ir kiti pajustų tokį dusulį, kaip jaučiu aš, kad ir kiti pamėgintų suprasti. Tiesiog sunku. Viskas maišosi.
„Ją galima pavadinti obuoliu. Gal ir keista, bet ji – gyvybingumo įsikūnijimas. Skruostai raudoni lyg aušros“. – Užsirašiau tai į savo užrašinę pastebėjusi dailią merginą, šmirinėjančią po mokyklą.
Matot, aš „rašliavotoja“ ,todėl mėgstu pasižymėti įstabius dalykus. O ji buvo man tobula, priminė graikų mūzą. O dabar vartau jos dienoraštį. Abejočiau, kad čia dienoraštis, nes atrodo, kad tai paprasta užrašinė. Šiame sąsiuvinyje yra ir telefonų numerių, ir įvairūs pirkinių sąrašai, o viename lape daug kartų atkartotas vyriškas vardas – Vitas. Vitas ,viiiitas ir Vitas, visas lapas gal keliasdešimt kartų, įvairiais šriftais. Įdomus vardas, dar pamenu tą seną lotynų žodynėlį – vita – gyvenimas. Bet čia ne tai, čia Vitas. Meilė? Kančia? Kas jis? Tas sąsiuvinis pavadintas „ Išvarytam angelui“, o pačiame viršelio kamputyje smulkiai mėlynu rašalu įrėžta – Kerinos. Taigi verčiam nuo pradžių... nuo pradžių ir mano pirštai ima drebėti, nes jau skaičiau ,jau jutau. Kovo mėnesio įrašas :
„Gabrielis labai mielas. Be to mano naujas matematikos sąsiuvinis su margais drugeliais. Serga mama, todėl sunku galvoti apie funkcijas, bet kitąmet egzaminai. O aš noriu būti daktarė, nes visi sako, kad mano pirštai labai švelnūs, o akių spindesys gydo. Tiek daug mielų žmonių, pavasaris... tik zzzik zzzzik ir musė laipioja po atverstą dienyną ties Tomo kuolu. Reikia spręst. Šiandien dar reikės užlėkti į vaistinę.“ ( šitas sakinys buvo ypač paryškintas, matyt, kad neužsimirštų).
Ir manyje vaikščioja ta musė - zzzik zzzik, ji tik švelniai kutena ir net nepajunti, kaip gera tai skaityti. Šią akimirką ji man primena fėją ir norisi skaityt ir skaityt. Na ir kur tas kitas įrašas? Keista, kad trūksta kelių lapų .Išplėšti jie , rodos, su pykčiu arba labai skubotai, tik apkandžioti galai vis dar įstrigę kyšo. Toliau seka pirkinių sąrašas : 1) Raudonas tušinukas
2) Atvirukas Vitui
3) Mandarinai
Neeilinis sąrašas, tokie dalykėliai, tokie mieli dalykėliai ir tokia puiki raudonskruostė juos čia susirašė. Bet šiam kartui užteks - tos „ Išvaryto angelo“ knygos.
Priešnaktis ir rūkas gulasi, o gal pats užkloja miestą nakčiai. Mes tylime. Tyliu aš ir gatvės. Išeinu ieškoti harmonijos, randu – tylą ir rūką. Ir gaivų atokvėpį, tačiau nieks negali iškrapštyti Kerinos iš manęs, jaučiu, kad aš ir esu ji arba tik tampu. Kas bus toliau, kodėl taip taupau kiekvieną jos sakinį. Bijau sužinoti ,kodėl ji išmetė savo „knygą“ į šiukšlinę kartu su apvalgytomis bandelėmis ir išnaudotais rašikliais? Išsigąstu vyriškio, stovinčio prie laidojimo namų įėjimo, ir garsiai daužydama asfaltą bateliais nulekiu namo. Čia griebiu tą Kerinos sąsiuvinį ir nedelsdama skaitau. Toliau seka tik gegužės mėnesio įrašas : „Vaje , liko tik nepilnas mėnuo ir baigsis mokslai. Viskas skrieja. Gabrielis ypač manimi rūpinasi ir nuolat klausia, ar nieko nenutiko, kad aš pasikeičiau. Bet tas pokytis tik teigiamas, nes įsimylėjau. Įsimylėjau – jį-Vitą- ir gyvenimą dar labiau ir tas jausmas mane skraidina. Įsivaizduoju didelį geltoną oro balioną ir kylančius mus.. Vitas žadėjo, kad atostogų proga mes skraidysime tokiu balionu. Kaip laukiu vasaros! Mano plaukai kvepia medumi. Žavu.“
O toliau vėl trūksta lapų. Atrodo tai svaiginanti pasaka be galo. Žavi garbanė ir jos karalius Vitas, skrendantys oro balionu, o kas toliau? Vis impulsyviau verčiu lapus. Verčiu ir verčiu ir..... nieko. Tuščia. Tik keli fizikos uždaviniai. O čia kas? Perbraukiu rankas per sąsiuvinio lapą, kur įrašyta padrika data – liepos 27 d. Ir ką šis simbolinis laikas galėtų reikšti? Man ši užrašinė ima priminti kažkokią klausimų knygą , kurioje atsakymai - tai išgyventos realios akimirkos. O štai ir rugsėjo mėnesio įrašas : „Nebesuprantu. Nežinau kas man. Sunku mokytis, gal tik sunku adaptuotis po vasaros. Tiesa, slenka mano plaukai ir vis neišsimiegu. Mama buvo nuvedus pas psichologę ,o toji sakė ,kad mane vargina pasikartojantys isterijos priepuoliai. Myliu rudenį, arba mylėjau, arba nežinau... Būtent, nuo liepos pabaigos negaliu atsigauti. Vitas dingo. Nežinau ar derėtų rašyti, nes bet kas gali, nukniaukęs mano sąsiuvinį perskaityti ,bet sąsiuvinis juk mano. Aš kalbuosi su sąsiuviniu. Tai kažkas nerealiai kvaila, bet... na buvo jo gimtadienis. O atrodė, kad mano. Viskas buvo skirta man ir tik man. Gėlės, pakabukas su širdele, mes mylėjomės prie upės. Man tai buvo pirmas kartas, buvo kažkas puikaus. Kaip romaniškuose filmuose turėjau prabusti jo glėbyje, bet prabudau vienut vienutėlė, o šalia savęs radau raštelį – „Gyvenimas visiems turi būti lygus“. Iki dabar nesuprantu, ką Vitas turėjo omeny, kodėl būtent tai užrašė. Viskas. Mokytoja žvairuoja į mane.“
Rugsėjis, pilkėjantis spalis ir vienišas lapkritis, o tada gruodis, bet jos nėra. Atrodo, kad tą laikotarpį ji negyveno. Išnyko.Staiga sausis ir.....kitokie užrašai,tarsi tai būtų rašiusi ne ta mergiūkštė: „Ataugink man sparnus ,kuriais tepliojau tamsą. Mano angelas Gabrielis. Išvarytas mano angelas. Per pusę metų aš iš vaiko tapau moterim, suluošinta moterim. Nuo pamatų, tik nuo jų teks statyti save. Pagaliau supratau Vito žodžius. Jis tai padarė. Sutikau jį vaistinėj, pirko vaistus, kurie tik dalinai padeda gydyti aids. Jau tada jo šypsenoj buvo kažkas apgaulingo, sutrikęs pasakė, kad broliui. O man net nekilo įtarimų. Nebuvau apdairesnė. Ši liga – nepagydoma. Taip ,nepagydoma. Štampas. Ir nieko nebelieka. Drugelius ant matematikos sąsiuvinio uždažiau juodai, nežinau kodėl taip padariau, tikriausiai apimta paranojos. Aš vaikščiojantis virusas. Užmėtykit mane akmenim, kol žemėm neužvertėt... O juk norėjau būti daktarė. O juk norėjau...“
Ir toliau seka mano tyla, tavo atodūsis, mūsų užuojauta.

„Būk rami, mano fėja –
Tai tik dėl to, kad turiu
Dar puse metų paminklo kalimui,
Kol kūnu sliuogia nuosavi plaukai.“

Ir lieka tik „Išvaryto angelo“ knyga, kovo popietė, pakelis raminamųjų ir tu- Kerina. Tokia vėjavaikiška , svajojanti apie geltoną oro balioną, besidžiaugianti drugeliais ant sąsiuvinio viršelio, nešiojanti raudonus batelius ir žaismingai besišypsanti. Tu – turinti savo angelą ir įkalinta vienutėj su gyvenimu, bet negebanti skristi. Ar tiki reinkarnacija, mažoji? Et... ir paskutinis įrašas. Kovas:
„ Metai. Nežinau kodėl neišmetu šito sąsiuvinio. Kam jis man, i tik prisiminimai, kuriuos reikia sudraskyti. Gabrielis nori padėti, sako, kad jam niekas nesvarbu. Nereikia man jo , jis tėra išvarytas angelas. Man reikia tamsos, gabaliuko šokolado ir poros raminamųjų tablečių. Kaip norisi išrėkti – Paplokit gyvenimui, žmonės. Gyvenimas vertas jūsų aplodismentų. Plojimai sukelia vėją – gesina žvakes. Mirtis – dega žvakės ir gesina žmones, sustingdo juos it vaško figūras. Tik tiek...Gal sugebėjau įprasminti tuos žodžius? Bet kodėl kitaip - lemtis visiems lygi, tik vieniems lygesnė...“