Va toks, į kelmą panašus. 
Storokas. Ne bet kam apglėbti. 
Dalykas įprastas, nepaisant kad žmogus, 
Kuomet saulėlaidoje su dzievuliais kalbas. 
Toksai jau šventės neatneš 
Net jeigu į kompaniją pažįstamus sukviestų. 
Tačiau dar vis sula iš jo šaknų 
Į kelmo plokštę it į delną teka. 
Tik nemanykite, prašau, 
Kad toks iš prigimties esu. 
Ošiau, supausi vėjuose ir lingavau, 
Nesigailėdamas nei smegenų, nei kaulų. 
Nebuvo lengva išstovėti 
Ir keista, bet lig šiolei nežinau, 
Kaip mano šaknys smėlyje giliai 
Išvaikščioję po Šklėrių kaimą. 
Jomis it tėviškę išnešdamas keliauju. 
Jau pasakų nebūna. 
Atšliaužia žaltys 
Ir saulę visu kūnu geria. 
O šaltas, šaltas... 
Kas sušildys jį?