Mes stovėjom, o upės vis plaukė,
Bėgo laikas per mūsų vaikus.
JI miegojo, tylėjo ir laukė,
Kas ant ledo pats pirmas suklups.
Lipniu vynu apdžiūvusi taurė
Vis žadėjo, kad visko dar bus,
Bet jausmai pasiklydo belaukiant,
Skilo tyliai likimas perpus.
Neprašysiu suprast neišpildytų siekių,
Eisiu sėti aguonų į laisvus laukus.
Kiek pataisius likimo suglamžytą guolį,
Paaukosiu istorijai šituos metus.