1.

Tiek daug žiedų! 
Ir pasakykite, kuris iš jų 
nevertas grožio? 
Tačiau, atminęs mokymus poeto, 
akis paslėpęs nueinu. 

Kaip paprasta manyti, 
kad vieną kartą atsiradę, 
jie neverti 
jog pasidžiaugčiau: 
Dieve, kaip gražu! 

Laimingas tas, 
kuris per daug poetų nepažino. 
Dar laimingesnis, 
kurs neleidžia knisti savyje. 
Jukš, parše, jukš... 
Aš žmogų auginu. 
Na taip, žiedų gėlių čia nemažai, 
bet ne daugiau, negu jam reikia.