Kas žmogelio valia prieš keistų aplinkybių pasjansą?
Ko taip trokšta širdis, pro pat nosį tolyn nusineš.
Mirtinoji tiesa — gyvas gimsta, užauga ir sensta,
O tada bambesiais pasireiškia būtoji galia.

Du kelmai be sulos viens iš kito žiedadulkes purto,
Bet iškrinta, deja, karšaties negyvi skivytai.
Tupi kūnuos naujuos giesmės, pasakos, juokas ir burtai,
O tu saujoj geibioj ilgą rožinį narstai, vartai.

Melskis, vargšas žmogau, it kisieliuje skęstantis uodas.
Kiek pasauly tokių? Kam svarbu, kad iš skausmo rieties?
Kitas skęsta šalia ir tau rankos, deja, nepaduoda.
Įsiėdei gal tiek, jog tau linki ne laimės — mirties...