***** 6*****
Skaudu žiūrėt, kaip žydi rudenį gėlė.
Ar nujaučia, atėjus šalnų metą?
Jau parudavo negražiai žolė,
Ir medžiai žalią rūbą meta.
O ji, liaunutė, pasikėlus žiedą,
Laimingai šypseną uždegus,
Džiaugsmingai žvalgosi ir gieda:
– Gyvenk gražiai, kol Dievas leidžia.
Ir norisi prie jos sustojus būti,
Kalbėti jai ir kas aplinkui ją:
– Kokia graži akimirka trumputė
Su rudenio krūtinę puošiančia gėle.
Ir nors jos žiedą jau nukando šalnos,
Bet neužgesta atmintyj džiaugsmingos sapalvos.