I. Pasėlgėms

Baltou lauks. Ligo nieks ons bekraštis.
Vo ka ėštėrpst – kap sotropous vėskas.
Ka, ėsmegdamas tuolie ne rakštis –
Laika akis – ont tėlto sotvėska
 
Ėr, mieroudamas mirksnēs – ne žingsnēs,
Ėš toštībės pėlnatvė pasiejė.
Nuors negal juk nešniuokštė, nelinktė,
Kas nebūtom ožgėmės be viejė...
 
Baltou lauks. Tujau piedas – kap varnā –
Solasiuos anou, tėn ėšbarstīta...
Ka no šerkšna pražīsdamė delnā
Sava skausma švėisībė matīto.
 

II. Sosėtėkėms

Ne sapnos, ne –
Sotūpė žėidė, joukas aniuolā.
I karštus delnus – kristalėnē lašā...
No žemės kel kap poukā lėngvė sparnā,
Katrėms ėštėrptė saulie – par daug mažā.
 
Bočiou i kakta vies kap prānašos...
Bovėms tuoks jaukos!.. Ligo omžėnībė.
Ėr vėsos sviets i mirksni panašos,
Ka pėrštā mauduos šniuokštontiuo gėlībie.
 
 
III. Ėšsėskīrėms

Nē prakeikė, nē smerkė – žīdiejė.
Tēp spalvuotā, kap šiaurės pašvaistė.
Ėr ni prašuomas neprižadiejė
I pėlnatvė toštībė pakeistė.
 
Jug nebova ne puosmā, ne laiškā
Ašaruotuoms gegožė naktims...
Nuors, atruodė, ėr tēp vėskas aiškē:
Anū praeitės neožrakins.
 
... Bet praējė (ni patės nemātė)
Spalė longās, pradiejosēs gestė...
Nes pajota, ka znuočėj tou pati,
Kap ėr tuos, katruos grīš ėšsėvestė.
 

IV. Prisėtaikīms

Būtom nieka... Tik kažkas sostuojė.
Ėr, ismegės gerklie, pasėlėka.
Gondra sparns jau parpjuovė rītuojo,
Pranašaudams vilti... Arba lėga.
 
Būtom nieka... Bet kažkas dā kalas.
Bet kažkas atsėtrėnkė i stakta.
Tiktā mirksnis – ni pradiuos, ni gala!..
Juk netroka tas ni vėina takta.
 
Būtom nieka... Skrēts pribiega saulės,
Debesis jau lenkas apkabintė...
Ėr – kap šonis ož apgriaužtus kaulus –
Vėsas pėktas mėslės šalėn gintė...
 
Bet juk kažkamė īr tėj svaigė tuolē,
Mėškū ruonuoms ligo ognė tvėskou!..
Nuors kap dėcėns šėrdgriauža no šiuolē
Tuoki aštri... Ka nozorduo vėskou.