Mintimis pabūkime su tėviške,
Kur prasidėjo mūs visų pradžia.
Kur diemedis žydėjo šalia gonko,
Rūta žalioji — sesė mums sava.
 
Susimąstykime ant priesvirnio prisėdę,
Kodėl čia tapo taip tylu, tylu?
Šalto vandens iš šulinio prisėmę,
Nuplaukim gėlą, virtusią akmenėliu.
 
Seniai nutilę spragilai klojime
Ir šieno prėslai visiškai tušti.
Neamsi šuo, nesigirdi mūkimo,
Kregždžių lizdai gyvybės tik pilni.
 
Suspaudę saujoj žemės grumstą,
Pajusim šilumą ir prakaitą tėvų,
Kai laistė žemę, vagodami arimus
Ir meldė mums gerų gyvenimo kelių.
 
Pažvelgę dar į baltas langines,
Užversim tėviškės išklibusius vartus.
Įkvėpę giliai gurkšnį oro gimtinės,
Vėl iškeliausim į kitus kraštus.

Dar stabtelkim ant vieškelio išėję,
Pažvelgt į tėviškę dar nors iš tolo.
Nors nebelaimina tėvų šventa ranka,
Tikėkime — sugrįšim dar namolio...