Atleisk, užsnūdau. Sapnavau tave,
Senatvinis tursomiegis kai nejučia atsėlino.
Lyg snigo žiedlapiais, lyg šventėm vestuves,
O vaišėms patiekta pelai, šiaudai ir sėlenos.
Atsibudau. Viena. Su gumulu gerklėj,
Nes ilgesys — akuotas nenuryjamas.
Jausmų pilna, bet priversta tylėt
Ir neštis netektį, kuri aršiau žarijos.
Tu vėl ją įpūtei tam keistame sapne.
Suabejojau — būti ar nebūti?
Atleisk, užsnūdau. Sapnavau tave,
Kol tu pradėjai ašaromis plūsti.
Esi many išskaitomais ženklais,
Nes visos juslės mena garsą, kvapą, skonį.
Einu į sodą. Greit jis žiedus skleis,
Nušluostys ilgesį ir skausmą, ir dvejonę.