Apšarmoję žiedais ievos, vyšnios —
Nuotakos sodybvietės senos,
Baltuoja tuščiuos laukuos  gimtinės
Kaip miražas motulės skaros.
 
Žemėj pėdas žiedlapiais apklojo
Basakojės mūs vaikystės, protėvių senų.
Nenumegs jau kelio nieks namolio
Pro giraitę ošiančių beržų.
 
Mes tegalim pasimelst už juos, išėjusius,
Kurie sėjo rūtas ir lelijas po langais.
Ir prašyti atleidimo mintimi žvakių virpėjime,
Kad palikom tėviškę, užkaltą kryžmai.
 
Laiko upėm nuplaukė tikri artojai
Su arkliukais, prakaituotais nuo darbų —
Nuolatiniai pilko vyturėlio broliai,
Sūnūs žemės, draugai pempių ir griežlių.
 
Apšarmoję sodai žiedais vyšnių
Ir nugeltę pienžiedžiais gimti laukai,
Tarsi klausia mūs visų ar dar sugrįšim
Kur gyveno mūsų protėviai, tėvai?