Koks ilgas mūsų duonos kelias –
Nuo grūdo per arimų lauką,
Kur vieversiai linksmai čirena
Ir debesys padangėm plaukia.
 
O žemdirbio tauri širdelė
Kiekvieną javą glamonėja,
Gerumo paliesti jie kelias,
Aukštyn vis stebias ir pilnėja.
 
Kai subrandintos meilėj varpos,
Rugių kasom aruodan byra,
Tai šeimininkės darbščios rankos,
Išminko tešlą ir ji kyla.
 
Ant kepalo įspaudžia kryžių,
Sudiržusia ranka žegnoja,
Į krosnį šauna jį ant ližės,
Šventai Agotai padėkoja.
 
Nes riekėje – dvasia senolių
Ir papročiai grūde užgimę,
Todėl branginkim šventą duoną,
Ji – atspindys mūsų gimtinės.