Seniau,  kur dartės sodzus Panara, buvo žamės vieno labai bagoto pono, katrus   buvo tokis  skūpas, tokis jau skūpas, kad niekam dzykai neduodavo nei gūrkšnio vandenio. To pono gyvulius ganydavo piemenukai, katriem anus nelaisdavo pasimcie in ganyklas nei šlakelio vandenio, o jei katram davė, tai tam už vandenį atrokuodavo iš algos.
   Vienų vasaros dzienų, kap inprastai, piemenukai ganė gyvulėlius po pievų. Saulalė tep svilino, tep svilino kap puodi, o piemenukam iš troškulio tep išdžiūvo kosarukės, kad negalėj nei prašnekėcie. Gyvulukai nuskamavį sugulė, o piemenukai susėdo visi rozu, pasrokavo tarpusavin ir pradėjo verkcie, ba labai norėj gercie. Jų ašarukės krito an pievelės. Cik vienu rozu prieg jų acivėrė  šalcinukas, iš katro pradėjo tekėcie labai čystas vanduva. Šokos nabagucai, pradėj godzai gercie. Užuodį vandenį puolės ir gyvulėliai. O vanduva  tekėj vingiuotu upeli. Piemenukai, lig socies acigėrį, pradėj prauscis, taškycis, braidzyc,  rėkaucie.  Kilo tokis alasas, baisus krikmitalas, katrus pasiekė ir pono ausis. Nesupracis, kas ca daros, atlakė ir anus in pievų. Pamatis upelį, visas net apcirpo, o acipotrinis, atgavis amų, acidarė, palaido savo kosarį:
   –  Kų ca jūs išdarinėjat?! Kap trivožinatės mano vandenį lakcie?! Kas jumi, paškutdnykai,   pavelino! Von,  raisciniai, nuog vandenio!
   O jo galvon jau užvirė mislis: ,,Ca gi iš šitos upelės galiu drūcai paspelnyc! Cik raikia jų aptvercie ir galėsiu vandenį anglevocie, pardavinėc“.           
   Kiek kojos inkerta parlėkė namo. Susrado kuolų, samdziniam liepė pastvercie lotų ir atlakė visi in pievų. Pradėj tvercie. Ale kap cik inkala kuolų ir prikala lotelį, toj vietoj upelė pradzingsta, panyra po žami,  ir jau išnyra toliau. 
   – Kur tas vanduva dėjos?! Kur toj upelė paskavoj, pasnėrė?! Gaudzykit jūs, balamūtai, nestovėkit išsižojį!–  plyšoj ponas inraudis kap bacvinis.
   Ištraukį kuolus kala ty, kur vanduva teka, ale upelė vėl pradzingsta, o iš po žamės išnyra toj vietoj, kur pirma tekėj, o kitas upelės galas jau vingiuoja toliau už tvoros. Ponas komanduoja, vėl traukia kuolus, laksto visi su kuolais ir lotom, ale upelės vaga ca aciranda, ca vėl panyra po žami. Visų dzienų teipos dūrinos, vaikės tų upelį. Ponas insiutis visus stragino,  visai razumų pametis, nesavu balsu rėkė, koneveikė:
    –  Kas ca per upelė?! Ca cikra panara! Užkeikta panara! Būk tu prakeikta  panara!
   Pailsis, nusbaigis ponas cik kų  partįsė kojas namo ir pasmirė. O upelė teipos ir liko neaptverta. Ale vardų tai gavo – Panara. Joj ir dartės tekėdama tai panyra po žami, tai vėl išnyra. Po pono smercies žmonės an jo žamių pasistatė budinkus ir tep atsirado sodzus, katrus vardų gavis nuog upelės.  Dartės ir  jisai vadzinas – Panara.