Klampi žemė (2)

Vėlyvą vakarą Dorsi su vilku snūduriavo prie gęstančio laužo ir šildėsi vienas kito artumu. Mergina mėgavosi akimirka ir net nepastebėjo, kaip vilkas, įbedęs į ją gilias akis, vos pražiojęs nasrus išpūtė auksinius dūmus.  Dūmai praslinko pro moteriškas lūpas ir, užuodusi kažką neįprasto, Dorsi prasimerkė. Tuo metu dūmai buvo susikaupę į kamuoliuką ir sparčiai kilo aukštyn. Mirktelėjusi atsisuko į žvėrį ir pastebėjo paskutinius aukso spalvos ruoželius iš jo nasrų, kurie greitai prisijungė prie kylančio kamuoliuko. Viskas tarsi apmirė, dingo aplinkos garsai. Mergina suskubo pačiupti tolstančią šviesą. Stojosi, tiesė ranką, tačiau tik pirštų galais sugebėjo perbraukti, kai kamuoliukas pakilo dar aukščiau ir išsiskaidė vėsiame ore.
 
Išpūtusi akis ir susiėmusi už burnos krestelėjo atgal į savo vietą vis dar bandydama suvokti, ką praleido. Tai buvo svarbu ir šilta. Atsisukus į vilką apgailestaujančiu žvilgsniu prisipažino – nesuspėjo sugauti auksinių dūmų kamuoliuko. Baltasis giliai atsiduso, nusivylė. Ištiesęs letenas padėjo smakrą ant žemės ir užsimerkęs dar kartą giliai iškvėpė. Mergina priklaupė šalia, susinervino, kad nebuvo pakankamai budri. Prašė tai pakartoti, tačiau veltui. Žvėris tik dar kartą atsiduso, o iš narsų nepasirodė taip sunkiai kaupti auksiniai dūmai.
 
Oras buvo permainingas ir nenuspėjamas. Tai šiltas, tai šaltas vėjas kedendavo plaukus, tačiau ji brangino kiekvieną gūsį. Atsigulusi glostė šiurkštų kailį, kurio nenorėjo niekada paleisti. Kartojo mintyse sau tiek kartų, kol išsprūdo garsiai ištarti: viskas bus gerai. Tai buvo ne nuraminimo žodžiai, o troškimas. Dorsi galėjo pažadėti savo indėlį, tačiau, kad būtų gerai reikėjo daugiau. Vilkas liūdnai pasimuistė ir akimirką ji apčiuopė randą ant sunkiai plakančios širdies. Mintyse šmėkštelėjo prisiminimas, nemaloni vizija baltojo akimis: peilis jos pačios rankose. Akyse susikaupė ašaros. „Aš tave myliu, – sušnibždėjo mergina, – niekada taip nepadarysiu.“ Žvėris tylėjo.
 
Paskutiniu metu paukščiai buvo tylesni. Atskirsdavo šalia, pasisukiodavo prie baltojo, apsikeisdavo dovanomis, žvilgteldavo į ją, tačiau gilių nebeduodavo. Dorsi svarstė, ar paukščiai patys taip sumąstė, ar buvo pamokyti vilko. Ir kodėl? Ar dėl to, kad miško šeimininkui nepatiko kitų įsikišimas į šį santykį, ar jis nenorėjo, kad paukščiai kviestų Dorsi ten, kur jai nederėjo būti? Mergina suprato, kad kelias klampus. Paukščiai galėjo skraidyti ir to nejuto, vilkas pažinojo visus grumstus ir nesunkiai susidorodavo. Tik jai tekdavo klampoti. Tad jeigu vilkas juos pamokė nebekviesti, ar tai buvo dėl to, kad apsaugoti jos kojas, ar tiesiog dėl to, kad ji būtų trukdis kelionėje.
 
Šešėlis surauktais antakiais suskubo atsakyti į šiuos klausimus, aiškindamas, kad ji tiesiog jam nereikalinga. Kiti Dorsi šešėliai prabudo ginčytis. Susiraukėliui bandė įrodyti, kad gali būti kitaip. Jie aiškino, kad matyti vilką kaip piktą baisų žvėrį yra labai lengva. Kur kas sunkiau yra už šio įvaizdžio įžiūrėti auksinius dūmus. Tai ir yra svarbu. Dorsi klausėsi konflikto, norėjo pritarti pastariesiems, tačiau neturėjo jokių įrodymų, tik nuojautą, kuria bijojo kliautis. Tai, kas tikra – buvo žemiška; o šį kartą žemė klampi.  Teko remtis į neapibrėžtus, kažkur ore skaidančius virpesius. Ji jautė, kad pasaulis yra kur kas paslaptingesnis. Pikčiurnai teisingai aiškinta, lengva yra žiūrėti į ledo paveikslėlį ir pasakyti, kad jis šaltas, kur kas sudėtingiau yra apibūdinti visus pojūčius, kas būna, kai jį palieti šilta ranka ir vėsus vanduo kutendamas bėga link alkūnės, aptirpusiais pirštais jausti, kaip ledas mažėja. Dorsi neužteko paveiksliuko, ji buvo pasiryžusi tirpdyti ledą tiek, kiek reikės.
 
Tuo metu vilkas gan tingiai taisė savo žieminį guolį, ruošdamasis šiltesniems orams. Vieną kitą šakelę išimdavo, naujų pridėdavo, pakeisdavo vietomis. Jo išraiška buvo rami, o viduje, Dorsi rodėsi, šėlo audra. 
Pisha