– Dzieduli, ką reiškia „seni laikai“? Regisi, kažkiek suprantu, kai apie juos kalbi atsimerkęs. O Ten, o po užmerktų akių vokais?
   Jau bemaž nestebina netikėti Kandžiaus klausimai, nes visuomet kažko tikiuosi. Šis paklausimas irgi tik truputį keistokas. Kur kas labiau nelaukta buvo išgirsti, kuomet jis truputį vaidindamas, truputį tiesą kalbėdamas patikino, kad, girdi, tai paskutinis kartas, kai tave, Pranuci, vadinu dzieduliu.
    – Понял? (supratai?) – rusiškai paklausė.
    – Tai kad – ne, не понял, – irgi  atsiliepiau rusiškai. Neabejojau, kad kalbės apie jo apgalvotą dalyką, bet kaip nuspėsi?
    – Tačiau tikiuosi, kad daugybos lentelės dar neužmiršęs. Va, padaugink 15 iš 7. Kiek bus?
    – Tai, Kandžiau, ne  iš daugybos lentelės, tačiau neabejok, kad  padauginus  tiek iš tiek brauk  lygybės ženklą ir rašyk 105. Ir daugiau neklausk, ar moku daugybos lentelę.
   – Taigis  taigis, anot Vingių Jono, atrodo, kad susikalbėsime. Žinai, Pranuci, kad nesigėdžiu atsiminti  save kaip šunį ir abu žinome, kad per vienerius savo metus šuo pragyvena septynerius žmogau metus. O, beje, daugybos lentelę aš irgi  moku.  Понял? – vėl rusiškai paklausė
   – Prieš  kelias dienas matėme viršum Vilniaus Naujininkų gandrą skraidantį. Šiandien Gandrinės. Ar manai, kad tai būdas šitaip jas minėti? Apie ką tu, filosofe?

Anė šuo, anė žmogus.

   Kandžius atsikvėpė. Išsilaikydamas ant dviejų kojų, perėjo per kambarį. Sugrįžo atgal prie savo fotelio ir, išlikęs tiesus kaip žvakė, atrodė, dar vis redaguoja perredaguoja savo sumanytą kalbą. Taip ar ne, bet neabejojau, kad apie tai  jis jau mąstęs ne kartą. Ir štai tarė:
  – Sunku  man, Pranuci,  vaidinti  žmogų. Aš tai dar vis vadinu vaidinimu. Esu padėtyje,  kuomet sakoma: nei pakartas, nei paleistas. Mano atveju: anė šuo, anė žmogus. Matyt, ne šiaip sau prigimtis padovanojo du kryžius: vieną ant krūtinės, kitą  ant snukučio.
   – Liaukis. Kiek kartų prašiau, bariau, reikalavau. Liaukis! Yra kaip yra. Bent kol kas. Tačiau tai ne snukutis, o juolab – ne snukis. Kiek dar reikės apie tai kalbėti?
   – Stengiuosi. Tačiau šis kartas neeilinis. Gandras savo darbą padarė. Parskrido. O mudu? Karietos vis laukiame, kada ji atvažiuos mūsų pasiimti ir nuvežti į šventę?  Anksčiau pamanydavau, kad, et, ar verta apie tai kalbėti, kuomet  prieš  akis matau dziedulį. Tačiau, matyt, vienas iš mano kryžių apšvietė mano galvą. Lyg girdžiu: dziedulis, Kandžiau, dar iki aštuonių dešimčių metų nepriaugo, o  tu jau per šimtą peršokęs. Mąstyk, Kandžiau, ir koreguok savo  elgesį neužmiršdamas, kad tavo gyvenimiška patirtis didesnė.
   Klausytis  Kandžiaus nebuvo nuobodu. Sukruto ir vaizduotė. Nors kažin  ar tai vaizduotė? Mielai savo 77 metus padalijau iš 7 ir sužinau, kad  mano amžius prilygsta 11 šuns gyvenimo matų. Deja, nepavyksta atsiminti, kurių metų ankstyvą  pavasarį (ar vėlyvą rudenį) iš  kaimynų parsinešiau į namus rieškučiose  sutilpusį šunelį,  tačiau spėliodamas rodau į 2001-uosius. Tai metai, kai sudužus radijo  karietai, užkupo iki tol man negirdėta  amnezijos liga. Todėl dėl tos priežasties  nebaru savęs, kad mano atmintis gan išdarkyta. Dabar, sakyčiau, netgi sparčiai bręsta laikas, kuomet  prisieisią padėkoti, kad mano lemtyje ji buvo ir truputis pasiliko iki šiol. Taip, iki šiol, nes, kaip daktarų  pasakyta, amnezijos liga visiškai nepagydoma.
  Žvilgterėjau  į  kalendoriaus lapelį. O  ten:
           
                     Kovas 2016
   Saulė teka 06:10, leidžiasi 18:41, ilgumas 12.31
Pilnatis, 16 mėnulio diena
                         25
                PENKTADIENIS
        Blovieščiai, Gandro šventė
 
   – Deja, Kandžiau, apie  tai, ką dabar kalbi, aš per mažai galvojau. O kad  tu metais mane aplenkei, tik dabar išgirstu. Tik  dabar! Galbūt  jų kažkiek  mažiau, negu 105, galbūt daugiau, bet  tai tik  trupinėliai,  palyginus su jų visuma. Tik trupinėliai, senjore Kandžiau. Na ką gi, leisk man tave apkabinti.
   – Prašau, senjore Pranai. Apkabink. Tikiuosi, kad ir lazdą perduosi. 
   Čia priėjo  Poe:
    – Suprantu, kad noktiurnai mėgsta nakties  peizažus. Tačiau  turbūt ne tik juos. Dzieduli, giedok, – paliepė.
    – Dabar  jau aš dziedulis, aš – atsiliepė Kandžius. – Grok, Poe.

Stebuklų nebūna. 
Būna kvailių. 
Tuomet skraido lėkštės. 
Ir nuo mano stalo ne kartą taip,
tačiau kai pavalgęs –  teskraido, 
težaidžia protas
begalybėn įkritęs Savęsp.
O ar svarbu, kieno jis?
Dievo? šuns? Vyro? moters? 

Tikiu, dar nuklysim į tolius toliausius
ir ieškosim savęs –
ir ano, kuris buvo,
ir ano, kuris esam,
ir ano, kuris būsim
 
Netiesa, kad pirmiausia mums reikia vandens
Netiesa, kad be jo išgyvent neišmoksim
Žaidžia protas
Begalybėn įkritęs Savęsp.
O Dievas kaip sau, taip ir jam
poteriauti nemoka.